MUSSEQUE

Rekomenduojamas amžius: N-6

DĖMESIO: Spektaklyje naudojamas tekstas angoliečių kalba su lietuviškais subtitrais.

„Tai balsas ir kūnas tų, kurie pasilieka, tų, kurie išvyksta, ir – visų pirma – tų, kurie tęsia. Spektaklyje susitinka asmeninės atlikėjų, palikusių savo šalį bei šeimas ir atvykusių į Portugaliją pradėti naujo gyvenimo ir tęsti kūrybos, patirtys. „Musseque“ sukurtas keturiems šokėjams, kuriuos vienija judesio, šokio, pasipriešinimo ir malonumo poreikis – visa tai įkūnija kuduro. Galiausiai šiuo kūriniu siekiama sumažinti atstumą, skiriantį juos nuo šaknų, kultūros ir šeimos.“

— Fábio (Krayze) Januário

Pirmiau nei spektaklis keturiems šokėjams, „Musseque“ yra namai, susitikimas ir būdas būti.

Iš kūnų reikalaujama ritmo, tikslumo ir pasipriešinimo, kad karo sumaištyje būtų galima atrasti bent dalelę laisvės. Per Angolos pilietinį karą muzikos ir šokio stilius kuduro buvo daugelio marginalizuojamas, tačiau mylimas žmonių. Šiandien keturi atlikėjai scenoje kviečiami pratęsti tai, kas buvo išgyventa ir išjausta, kurdami dabarties šokį iš praeities patirčių, kurios vis dar prisimenamos.

Scenoje Luandos priemiesčiai atgyja kaip namai, kalbos kaip revoliucija, o kūnai kaip pasipriešinimas – visa tai vyksta haliucinuojančių judesių ritmu, bylojančiu apie atsparumą tų, kurie tęsia gyvenimą karui pasibaigus. 

Spektaklio pavadinimas „Musseque“ nurodo į Angolos sostinės Luandos priemiesčių kvartalus, kur daugiausia gyvena skurdžiau besiverčiantys žmonės ir iš kur kilo kuduro. Šis šokis susiformavo kaip būdas išsikovoti erdvę ir laisvę per 1975 m., iškart po Angolos nepriklausomybės nuo Portugalijos paskelbimo, prasidėjusį pilietinį karą. Karas truko iki 2002 m., tais pačiais metais spektaklio kūrėjas persikėlė į Portugaliją.

Kuduro atsirado kaip muzikos žanras, kurio tekstai glaudžiai sietini su to meto socialine ir politine tikrove. Vėliau jis virto šokio stiliumi, iš šios muzikos išauginusiu savitą kalbą ir ritmą. Kuduro tapo labiau matomas 10 deš. pabaigoje ir išplito labiau miesto pakraščiuose nei centre. Kuduro turėjo didžiulį poveikį, tapęs kur kas daugiau nei pramoga – tai buvo būdas priešintis atšiauriai karo tikrovei. Žmonėms reikėjo vilties ir būdo išsilieti, o greiti, energingi ritmai teikė laisvės pojūtį, kviesdami kūną judėti drauge su muzika užuot leidus jį pasiglemžti smurtui.

Fábio Jorge Januário gimė 1988 m. rugpjūčio 18 d. Luandoje, Angoloje. 2002 m. persikėlė į Portugaliją, kur pradėjo šokėjo karjerą. 2015 m. baigė šokio bakalauro studijas Lisabonos aukštojoje šokio mokykloje.

Urbanistinio šokio žinias gilino hiphopo, house, popping ir locking žanruose, vedė daugybę kuduro seminarų ir meistriškumo kursų Portugalijoje bei užsienyje – Prancūzijoje, Šveicarijoje, Slovakijoje, Belgijoje ir Vengrijoje. Taip pat reguliariai dėsto Lisabonos mokyklose. Kaip šokėjas dirbo su festivaliais „NOS Alive“, „Rock in Rio“, „MEO Sudoeste“ ir „Sol da Caparica“, bendradarbiavo su „Buraka Som Sistema“, Benjamin Prins, Piny bei kitais menininkais.

Nuo 2022 m. šoka tarptautinėse gastrolėse su Marco da Silva Ferreira spektakliu „CARCAÇA“, kurio premjera įvyko 2021 m. spalio 21 d., o 2024 m. spektaklis rodytas ir festivalyje „New Baltic Dance“. Jis taip pat šoka Marco da Silva Ferreiros spektaklyje „F*ucking Future“.

2024 m. Fábio pristatė savo pirmąjį spektaklį „Musseque“, kuris šiuo metu turuoja po pasaulį, o 2025 m. buvo nominuotas Portugalijos autorių draugijos apdovanojimui už geriausią choreografiją.

Premjera: 2024 m. 

Nuotraukų autorystė: Afonso Sereno, Paulo Pacheco, Garlics Collectivo, Jafuno. 

Instagram: @krayze_fabio

Facebook: @Krayze

Festivalį  „New Baltic Dance“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros institutas ir ES.