Šokis, kaip menas, turi galingą gebėjimą jungti kultūras ir žmones ir be žodžių atverti kelią supratimui apie tai, kokiomis temomis gyvena žmonija. Vienas iš tokių įvykių Lietuvoje, kuris suburia talentingus choreografus ir šokėjus iš viso pasaulio, yra tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, kuris vyks balandžio 27 – gegužės 12 dienomis Vilniuje ir Ukmergėje.

Festivalis kiekvienais metais plečia savo trajektoriją Lietuvoje, neapsiribodamas Vilniumi, taip suteikdamas galimybę edukuotis kiekvienam, susidomėjusiam šiuolaikiniu šokiu. Kalbiname festivalio vadovę Gintarę Masteikaitę, dėkodami už įžvalgumą tarptautines šokio žvaigždes kviesti ne tik į Vilnių, bet ir kitus Lietuvos regionus, populiarinti šią jauną ir veržlią meno šaką. Gintarė taip pat vadovauja Lietuvos šokio informacijos centrui, minėtu festivaliu ir kitais savo projektais drąsiai eksperimentuoja, siekdama visuomenei pristatyti šiuolaikinio šokio meno gyvybingumą.

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė Gintarė Masteikaitė, Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Kaip šiuometinio festivalio šūkis „Patirti dabar“ atsispindi jūsų pačios požiūryje į festivalį?

Festivalį matau kaip patirtį, ne tik žiūrovams, kultūros profesionalams, kurie lankosi renginiuose, bet ir svečiams ir dalyviams kurie atvyksta į Lietuvą. Tai didžiulė, gyva patirtis ir visiems prie jo dirbantiems. Festivalis keičia visus jame dalyvaujančius per kūrinius, susitikimus, pokalbius, diskusijas, per buvimą „bandoje“ su kitais. Festivalis keičia miestą kuriame jis vyksta, kuria gaivališką energiją, įkvepia ir išlaisvina. Komunikacija vyksta visur ir visada, tad energetiniai impulsai, kurie susigeneruoja festivalio metu, pasiekia ir tuos, kurie nėra tiesioginiai dalyviai. Mūsų svečiai ir dalyviai atveža kūrybinių spalvų, ir šviežių idėjų ir visa tai vyksta esamuoju laiku. Stipriausiai tai jaučia tie, kurie sėdi salėje ir stebi šokio spektaklius. Kiekvienas spektaklis, netgi kartotinis, yra unikalus ir nepakartojamas, nes tai priklauso nuo to, kaip jį duotąją akimirką patiria žiūrovas.

Kokias svarbiausias temas šiemet surinkote festivalio programoje?

Festivalyje kalbėsime apie nesėkmes, mitus, socialinius ir politinius procesus, identiteto klausimus ir koks svarbus yra pats mažiausias judesys ar veiksmas, kuris atrodo nepastebimas, o vėliau užaugantis į didžiulius pokyčius nešantį procesą.

Festivalio kūrėjai dalinsis savo požiūriais, išgyvenimais, politinėmis pozicijomis – festivalį atidarysiantis graikas Christos Papadopoulos, subtiliai nagrinės ledynų pokyčius. Argentinietė Ayelen Parolin publikai prisistatys per drąsą naudojant humorą. Kita charizmatiška choreografė Cherish Menzo, kurios darbai jau apdovanoti pagrindiniais teatro prizais Nyderlanduose, šoks du savo kūrinius, aiškiai pasisakančius už žmonių teises. Frederic Gravel, Kanados šokio roko žvaigždė, kūrybiškai apjungs tekstą, gyvą muziką ir judesį sau būdingu energingu, necenzūruotu ir brutaliai nuoširdžiu stiliumi. Pas Lietuvos publiką grįš praėjusio festivalio metu itin šiltai publikos sutikti portugalas Marco da Silva Ferreira ir lietuvis, kuriantis Prancūzijoje – Dovydas Strimaitis – pilni gyvybiškos energijos šie kūrėjai rituališkai šoks iki sprogimo kiekvienas savo temose. Pasaulines tendencijas reziumuos choreografas Benjamin Kahn, tikintis, kad šokis ir choreografija yra galingi politiniai įrankiai, perpildytą žmonijos iššūkių skalę perteiks pasitelkęs nuostabią pernykščio festivalio publikos simpatiją Sati Veyrunes ir radikalią raiškos priemonę – šauksmą.

Cherish Menzo „DARKMATTER“. Bas de Brouwer nuotrauka.

Kokias tendencijas pastebite šiuolaikiniame šokyje, ypač atsižvelgiant į Baltijos regiono kūrybą?

Yra sakančių, kad šokis per mažai reflektuoja dabarties įvykius, kad vis dar per daug susitelkęs į žmogų ir jo išgyvenimus. Tačiau keliaudama ne tik po Europos, bet ir viso pasaulio šiuolaikinio šokio įvykius, galiu pasakyti, kad regimos skirtingos pasaulinės tendencijos, priklausančios nuo kontinentų, atskirų šalių kontekstų bei šiuolaikinio šokio mokyklų įtakos, bei jų štampų kurie persiduoda jauniesiems kūrėjams.

Kalbant apie Baltijos regioną, svarbu pabrėžti, kad visos trys Baltijos šalys turi labai skirtingas šiuolaikinio šokio kryptis ir scenas. Estijos kūrėjai išsiskiria performatyvumu, maištu, alternatyviais, eksperimentiniais kūrybiniais sprendimais, Latvijos šiuolaikinio šokio scena – vis dar ieško savo balso, o apie ką kalba Lietuvos kūrėjai galėsite įsitikinti asmeniškai apsilankę Lietuvoje ir užsienyje kuriančių lietuvių darbuose. Šiemet festivalyje – dvi lietuviškos premjeros: choreografo Luko Karvelio šiuolaikinis žvilgsnis į baltų mitologiją – Jūratės ir Kastyčio legendą ir Lietuvos bei Ukrainos garso kūrėjų ir šokėjų jungtinis darbas – spektaklis „Nemiga“, sukurtas raketų apšaudomame Lvove, nuo karo pavojų pasitraukus į Paryžių ir būdraujančioje, bei pagalbą teikiančioje Lietuvoje.

Žuvies akis: Mariya Salo ir Petras Lisauskas „NEMIGA“. Donato Bielkausko nuotrauka.

Kurio pasirodymo šiais metais laukiate labiausiai?

Kanadiečio Frederic Gravel darbo „Fear and Greed“ (Baimė ir Godumas). Mūsų laukia koncertas ir spektaklis viename. Jautrus, vyriškas, muzikalus, sentimentalus darbas labai primenantis sceną iš seno gero filmo apie roko muzikantą.

Kokį vaidmenį, jūsų manymu, šokis turi šiuolaikinėje kultūroje ir visuomenėje apskritai?

Šiuolaikinis šokis yra šiuolaikinės kultūros dalis. Ši meno sritis neegzistuoja totalitarinio režimo valdomose valstybėse, ji yra laisvės, saviraiškos, progreso, inovacijų, demokratinių vertybių sinonimas. Lietuvoje šiuolaikinis šokis pradėjo sparčiai vystis atgavus nepriklausomybę. Dėka šiuolaikinio šokio praktikų ir darbų auga ir visuomenės kritinis mąstymas, sąmoningumas, šokis išmoko žmogų stabtelti ir įsiklausyti į savo kūną, jį pažinti, išgirsti.

Dovydas Strimaitis „HAIRY“. Nora Houguenade nuotrauka.

Kaip jūs vertinate šokio svarbą kaip priemonę siekti socialinių pokyčių ar reikšmingų diskusijų skatintoją?

Kaip ir kiekviena meno sritis, taip ir šiuolaikinio šokio kūrėjai kurdami reflektuoja aplinką, kelia klausimus ir neretai provokuoja žiūrovus pokalbiams. Matytumėte, kiek gyvų diskusijų pažyra po stipresnių pasirodymų! Tai fantastiška meno sritis, nes ji žiūrovą veikia ne tik vaizdu, bet ir energija. Kūrėjai dažnai laužo tabu ir stereotipus, pasitelkdami visas raiškos priemones ir taip pasiekdami seniausiai nejudintas žiūrovų jusles.

Koks yra jūsų požiūris į šokio populiarinimą ir plėtrą už didžiųjų miestų ribų, ypač atsižvelgiant į kaimo bendruomenes ir mažesnius miestelius? 

Aš labai palaikau tokias iniciatyvas ir prie keleto jų asmeniškai prisidedu. Manau, kad žmogus, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, turi turėti galimybę matyti skirtingų žanrų pasirodymus, spektaklius. Kūrėjai taip pat turi galėti ir norėti savo kūrinius rodyti visoje Lietuvoje, ne tik koncentruotis didžiuosiuose miestuose. Tad kiekviena iniciatyva yra sveikintina ir man džiugu, kad jų vis daugėja. Veiklos apima ne tik spektaklių rodymus, bet ir edukacines programas, naujų spektaklių kūrimą vietos kolektyvams ir pan.

Ar Jūsų festivalio publika apima visą Lietuvą?

Nors didžiąją dalį auditorijos sudaro Vilniaus publika, kiekvienais metais sulaukiame žiūrovų iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių. Svarbu pabrėžti, kad festivalis ne tik augina žiūrovus, kurie po to lankosi ir mūsų vietos šokio trupių renginiuose, bet ir stipriai prisideda prie srities populiarinimo visoje Lietuvoje. Su festivaliu „Naujasis Baltijos šokis“ esame aplankę Garliavą, Plungę, Žagarę, Anykščius, Prienus, Ukmergę, Klaipėdą, Kauną ir kitus miestus.

Taneli Törmä spektaklis „ALIEN“ Ukmergėje, 2023. D. Vyto nuotrauka.

Kokias iniciatyvas ar partnerystes „Naujasis Baltijos šokis“ turi su Lietuvos regionų kultūros organizacijomis ar šokio kolektyvais? 

Festivalio organizatorius – Lietuvos šokio informacijos centras metų eigoje rengia labai skirtingus projektus, kurie pasiekia skirtingą auditoriją visoje Lietuvoje, pavyzdžiui: video projektas „Šokis plius miestas“, šokio užsiėmimai žmonėms su negalia ir sergantiems Parkinsono liga, edukacinės programos rašantiems, konsultacijos kultūros centrų darbuotojams. Aktyviai rekomenduojame šokio trupes ir menininkus įvairiems kultūriniams projektams, rengiame konsultacijas, vedame mokymus.

Festivalio metu stengiamės programą pristatyti bent dar viename, dviejuose Lietuvos miestuose ar miesteliuose.

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė Gintarė Masteikaitė, Donato Ališausko nuotrauka.

Kokie buvo pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susidūrėte plėtojant „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio integraciją Lietuvos regionuose?

Susidomėjimas ir poreikis pasikviesti šiuolaikinio šokio festivalio trupes į savo miestus yra didžiulis, tačiau negalime atliepti visų lūkesčių, nes tokiu atveju turėtume atlikėjus Lietuvoje laikyti po keletą savaičių, kas finansiškai nėra įmanoma.

Tačiau pats poreikis mane labai džiugina, nes tai paneigia mitą apie šiuolaikinį šokį kaip meną, kurio neįmanoma suprasti, ir kad šokio spektakliai skirti tik siaurai auditorijai. Kiekvienais metais susidomėjimas šią meno sritimi auga, festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ nesutalpina visų norinčių, o šokio projektų regionuose auga kaip „grybų po lietaus“. Džiaugiuosi, kad šiuolaikinis šokis užkrečia Lietuvą!