Nacionalinio Marselio baleto teatro ir (LA)HORDE programa (Prancūzija) – ROOMMATES

Trukmė 90 min. (įskaitant 20 min. pertrauką).

„Šią programą sukūrėme tam, kad galėtume papasakoti istoriją apie tai, kas esame ir kaip vertiname daugybę skirtingų mūsų choreografų sukurtų kūrinių, kurie padėjo formuoti mūsų žvilgsnį, kurie mums padovanojo mūsų pirmąsias emocijas ir tuos, kurie padarė didžiulę įtaką Nacionalinio Marselio baleto teatro istorijai.

Programą sudaro šeši kūriniai, kuriuose susipina hiperrealizmas ir minimalizmas, bei daugybė šiuolaikinio šokio kūrybos stilių: dvi (LA)HORDE meninės kompozicijos, „Peeping Tom“ hiperrealistinis šokio teatras, Claude‘o Brumachon‘o ir Benjamino Lamarche‘o šiuolaikinė vizija, Lucindos Childs minimalizmas ir Cecilijos Bengolea bei šokiruojanti François Chaignaud kūryba.

Sujungdami skirtingus kūrinius, siekiame mesti iššūkį archyvavimo ir paveldo sampratai. Kiekvienas iš choreografų tyrinėja, kaip kūriniai gali būti pritaikomi arba perkuriami, nepriklausomai nuo to, ar tai jų repertuaro kūriniai. Kodėl šis repertuaras apskritai atgaivinamas ir atnaujinamas?“.

Koncepcija: (LA)HORDE

Choreografija:  Lucinda Childs, Peeping Tom, Claude Brumachon ir Benjamin Lamarche, Cecilia Bengolea ir François Chaignaud, (LA)HORDE – Marine Brutti, Jonathan Debrouwer, Arthur Harel kartu su Nacionaliniu Marselio baleto teatru.

Produkcija: Nacionalinis Marselio baleto teatras – (LA)HORDE bendrai prodiusuota su THÉ TRE DE LA VILLE-PARIS

(LA)HORDE – Marine Brutti, Jonathan Debrouwer, Arthur Harel

Finansavimas: DRAC Paca, Kultūros ministerija, Marselio miestas ir fondas BNP-PARIBAS.

Fotografija: Karl Felix; Blandine Soulage; Thierry Hauswald; Pierre Girardin; Boris Camaca – DA Alice Gavin; Didier Olivre; Jesse Willems; Lucie Jansch

DANSER PARCE QU’ON NE PEUT PAS PARLER AUX ANIMAUX

GRIME BALETAS

Trukmė: 12 min.

François Chaignaud ir Cecilia Bengolea naudoja choreografinę medžiagą iš savo bendro projekto su „Altered Natives“ „Say Yes To Another Excess – TWERK“ spektaklio, ir Cecilios Bengolea‘os sukurto monospektaklio „Stitches“. Iš šios medžiagos gimė naujas, hibridinis, maždaug 10 minučių trukmės kūrinys keturiems Nacionalinio Marselio baleto teatro šokėjams.

Šis darbo ir kūrybinio žaidimo būdas derinamas su grime muzikos repertuaro galia ir intensyvumu – elektroninės muzikos žanro, atsiradusio 2000-ųjų pradžioje Rytų Londone ir jungiančio, maišančio ir transformuojančio dancehall, hiphopo ir JK garage garsus.

Choreografija: Cecilia Bengolea ir François Chaignaud

Choreografų padėjėja: Erika Miyauchi

Šviesos dizainas: Eric Wurtz

Muzika: Stitches, Label Butterz, JK

WEATHER IS SWEET

(LA)HORDE

Trukmė: 10 min.

Šis naujas kūrinys – tai scena, kurioje šokėjai įkūnija meilę sau. Jie žaidžia su meiliu narcisizmu, dekonstruoja meilės formas, švenčia laisvę mylėti (save), mėgautis, egzistuoti, kenčiant nepriteklių, išvarginti save ieškant, vartojant, stengiantis egzistuoti. Jie leidžia atsirasti metafiziniam ciklui, nuorodai į vienišą, viską apimančią ir vartojamą meilę, kaupiant pasiūlymus ir išsižadėjimą. Iš šio pergalės rato liejasi begalinis, nepastovus, nestabilus, ryškus ir visiškai laisvas troškimas. Todėl žiūrovai gali savęs paklausti: ar čia kalbama apie meilę mums, kokie tik bebūtume, ar apie negailestingą vienatvę, patiriamą, kai esame tarp kitų žmonių?

Choreografija: (LA)HORDE 

Kostiumai: Salomé Poloudenny

Muzika: Pierre Avia 

Šviesos dizainas Eric Wurtz

OIWA

PEEPING TOM

Trukmė: 17 min.

Abstrakčioje neaprėpiamybėje, tarp gyvenimo ir mirties, psichinių būsenų, „Oiwa“ sukuria trapios pusiausvyros tarp traukos ir atstūmimo, kančios ir paguodos viziją. Mes tampame poros santykiuose veikiančių psichologinių ir fizinių jėgų liudininkais. Duetas mums atskleidžia paradoksą: jei visiškai atsiduosi, prarasi kad ir tobulą pusiausvyrą. Taigi ar rizikuosi, o gal stengsiesi išlaikyti kontrolę, kad nenukristum? Ar pusiausvyrą pažeidžiame atsitiktinai ar savo noru?

Kūrinio pavadinimas kilęs iš klasikinės japonų istorijos „Oiwa“. Tikrais įvykiais paremtos istorijos veiksmas vyksta XVII amžiuje. Istorijos centre – Oiwa, laimingai ištekėjusi, kol jos vyras neįsimylėjo kitos moters. Siekdamas būti su savo meiluže, vyras nusprendė lėtai nunuodyti Oiwą, ir taip išvengti įtarimų dėl žmonos nužudymo. Mirčiai palaipsniui ją užvaldant, moteris labai kentėjo – slinko plaukai ir pradėjo deformuotis veidas. Tačiau po mirties Oiwa pažadėjo atkeršyti už patirtą skriaudą.

Ji grįžo kaip onryo – keršto siekiantis vaiduoklis. Vėliau, tradiciniam požiūriui į vyrų ir moterų vaidmenis iššūkį norintys mesti rašytojai pasitelkdavo šį mitą, o Oiwos istorija ir virsmas į vaiduoklį buvo naudojamas kalbėti apie moterų padėtį Japonijoje.

„Oiwa“ pristato poros istorijos evoliuciją, persikeliančią į antgamtinę proto būseną – dimensiją, kurioje glūdi prisiminimai, vaizduotė ir buvusių bei būsimų meilužių vaiduokliai. Duetas yra pirmasis „Peeping Tom“ ir Marselio nacionalinio baleto teatro bendras projektas.

Koncepcija ir režisūra: Franck Chartier

Sukurta ir atlikta kartu su Nacionaliniu Marselio baleto teatru Sarah Abicht, Nonoka Kato, Daniel Alwell, Dovydas Strimaitis, Martha Eckl, Riley Fitzgerald, Jonatan Myhre Jorgensen, Aya Sato, Antoine Vander Linden, ir César Faria Fernandes (NDT), Chloé Albaret (NDT)

Asistentė meninei kūrybai: Louis-Clement Da Costa 

Garso dizainas: Raphaëlle Latini  

„La Sonnambula“ aranžuotė: Atsushi Sakaï 

„La Sonnambula“ atliko Marie Lombard (vokalas), Marion Martineau, Robin Pharo, Atsushi Sakaï (viola da gamba),

Erwan Boulay (garso inžinierius), kostiumininko asistentė – Héloïse Bouchot, šviesos dizainas – Eric Wurtz

CONCERTO

LUCINDA CHILDS

Trukmė: 9 min.

„Concerto“ – Lucindos Childs sukurtas devynių minučių trukmės kūrinys, kurio premjera Lisabonoje įvyko 1993 m. rugsėjo 16 d., ir kuris liudija apie jos grįžimą prie trumpesnių formatų. 

Juodai apsirengusios šokėjos juda pilkame fone, balansuoja tarp trapumo ir virtuoziškumo. Užsimezga organiškas ryšys su Henryko Góreckio muzika, kurios nelinijinės struktūros pertraukia minimalistinių choreografinio žodyno linijų aiškumą.

Choreografija ir kostiumai:  Lucinda Childs

Choreografo asistentė: Jorge Perez Martinez 

Muzika: Henryk Górecki

Šviesos dizainas: Eric Wurtz

LES INDOMPTÉS

CLAUDE BRUMACHON AND BENJAMIN LAMARCHE

Trukmė: 9 min.

„Les Indomptés“ – tai devynių minučių trukmės vyrų duetas, kurį 1992 m. pagal Wimo Mertenso muziką sukūrė Claude‘as Brumachon‘as ir Benamin‘as Lamarche‘as.

Šis „Jeune Ballet de France“ šokėjams, su kuriais autoriai susitiko Maniloje, pastatytas spektaklis buvo atliktas šimtus kartų visame pasaulyje. Paminėtina ir 1999 m. Marie-Claude Piandragallos, norėjusios įnešti naujos energijos į Marselio nacionalinį baleto teatrą, versija.

Šis žiaurus, bet aistringas duetas tyrinėja mumyse slypintį judėjimo būdą, kad iš naujo atrastume savo pirminį gyvuliškumą, „aukojamame kūne vykstantį trūkį ir jame glūdintį troškimą bei vulkaniškas judesio vibracijas“.

2021 m. sausį patekę į Paryžiaus operos repertuarą, Claude‘as Brumachon‘as ir Benjaminas Lamarche‘as pasiūlė dar kartą pastatyti ir į programą įtraukti šį dvikovos spektaklį – vulkaniško aktyvumo ir jausmingumo, švelnumo ir brutalumo derinį, įgyvendintą su Marselio nacionalinio baleto trupės (LA)HORDE šokėjais.

Choreografija: Claude Brumachon

Choreografo asistentas: Benjamin Lamarche

Muzika: Wim Mertens

Šviesos dizainas: Eric Wurtz

ROOM WITH A VIEW – IŠTRAUKA

(LA)HORDE

Trukmė: 15 min.

„Room With A View“ sukurtas kaip sunkus sąmonės pažadinimas, žygis, kurio imtis privertė gniuždanti žlugimo perspektyva, mūsų kūnų ribų ir būtinų tarpusavio priklausomybių tyrimas. (LA)HORDE choreografija ir RONE muzika kalba apie kančią ir teisėtą pyktį, kurį jaučia šiuolaikinės kartos, siekiančios suburti švenčių ir kovų bendruomenes, įprasminti savo patirtis bei bandyti nusikratyti pasaulio negandų, nuolatos ritmingai jas kartojant. 

Šiai programai adaptuotoje penkiolikos minučių ištraukoje iš spektaklio „Room With A View“, (LA)HORDE tęsia sukilimo, protesto ir maišto formų tyrinėjimą per šokį, vykstantį tamsioje erdvėje, palankioje atskleisti paradoksalų chaoso grožį.

Choreografija: (LA)HORDE 

Kostiumai: Salomé Poloudenny

Muzika: RONE

Šviesos dizainas: Eric Wurtz 

Bendra produkcija su THÉ TRE DU CH TELET, GRAND THÉ TRE DE PROVENCE

APIE TRUPES

(LA)HORDE 

2013 m. susikūrusią ir nuo 2019 m. Nacionalinio Marselio baleto teatro Nacionalinio choreografijos centrui (CCN) vadovaujančią trupę (LA)HORDE sudaro menininkai Marine Brutti, Jonathan Debrouwer ir Arthur Harel.

Kurdami filmus ir spektaklius („Novaciéries“, 2015; „The Master’s Tool“, 2017; „Cultes“,  2019) bei choreografinius kūrinius („To Da Bone“, 2017; „Marry Me in Bassiani“, 2019; „Room With A View“, 2020), jie kvestionuoja politinį šokio vaidmenį ir atskleidžia choreografines liaudies sukilimo formas – plačiai paplitusias, paskiras, apimančias įvairias šokio kryptis nuo reivų iki tradicinių jumpstyle elementų.

Tyrinėdami naują, internete kilusią šokio ir kūno cirkuliacijos ir reprezentacijos dinamiką, jie sukūrė „postinternetinių šokių“ koncepciją. Po 2020 m. įvykusios „Room With A View“ premjeros, 2021 m. jie pakvietė keturis simboliais paremtą, įtraukią ir angažuotą choreografinę kūrybą pristatančius choreografus – Lucindą Childs, Tânią Carvalho, Lasseindrą Ninja ir Ooną Doherty, kad šie sukurtų programą Nacionaliniam Marselio baleto teatrui. Pasitelkdama įvairias medijas, (LA)HORDE kvestionuoja šioje naujoje teritorijoje atsirandančią elementų tarpusavio priklausomybę bei kaip dirbant hierarchijai nepavaldžiomis sąlygomis atsiskleidžia šių bendruomenių maišto versijos. 

Cecilia BENGOLEA ir François CHAIGNAUD

Cecilia Bengolea ir François Chaignaud bendradarbiauja ir įvairius projektus kuria jau nuo 2005 metų. Jie nagrinėja kūno problematiką ir išaukština ją pasitelkdami radikalų fiziškumą, nevengdami ir labiausiai tabuizuotų aspektų („Pâquerette“, 2008 m. ir „Sylphides“, 2009 m.). Kad sukurtų turtingą ir įžūlią šokio viziją, šie nenuilstantys tyrinėtojai į dialogą įtraukia visas šokio praktikas ir tradicijas. Pavyzdžiui, „Dub Love“ (2013 m.) jungia klasikinį šokį ir jamaikietišką dub, o „Dance Polyphony“ (2015 m.) – dancehall su viduramžių polifonijomis; šį metodą jie panaudojo ir 2016 metais kurdami „DFS“ šokio spektaklį.

Jų tapatybėms ir disciplinoms atvira translytė visata griauna nusistovėjusias konvencijas.

PEEPING TOM (Gabriela CARRIZO / Franck CHARTIER)

„Peeping Tom“ – tai Gabriellos Carrizo ir Francko Chartier įkurta belgų šokio ir teatro trupė. Kartu su nuo trupės pradžių su ja dirbančia Eurudike De Beul, jie sukūrė pirmąjį bendrą kūrinį „Caravana“ (1999 m.), kurio veiksmas vyksta namelyje ant ratų.

Nuo pat pradžių trupė išsiskyrė joje dirbančių žmonių įvairove – skiriasi jų kūnai, amžius, tautybė ir patirtis. 

Joje dirba aštuonių tautybių atlikėjai, kurių amžius varijuoja nuo 26 iki 80 metų. Kūrybos procese pasitelkiama kinui artima metodologija – naujas kūrinys visada prasideda nuo scenografijos paieškų – taip įvardijamos erdvės, kurioje vyks veiksmas, galimybės ir ribos. 

„Peeping Tom“ firminis ženklas – realistinės scenografijos kuriama hiperrealistinė estetika: sodas, svetainė ar rūsys trilogijoje „Le Jardin“ (2002 m.), „Le Salon“ (2004 m.) ir „Le Sous-Sol“ (2007 m.) arba du gyvenamieji nameliai ant ratų vidury snieguoto peizažo šokio spektaklyje „32 Vandenbranden“ (2009 m.). 

LUCINDA CHILDS

Savo choreografinę karjerą menininkė pradėjo su spektakliu „Pastime“ 1963 m. Nuo 1968 m. ji ėmėsi dekonstruoti klasikinį šokio žodyną. 1973 m. įkūrė savo trupę, kurioje su šokėjais kūrė ritmu, energija ir erdvės pojūčiu pasižymintį minimalistinį šokį. 

Nenuilstamai ieškodama naujų bendradarbiavimo galimybių, 1976 m. ji dalyvavo Bobo Wilsono operos „Einstein on the Beach“ pagal Philip‘o Glass‘o muziką ir atliko Andy de Groat‘o kurtą choreografiją.

Praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo „Tempo vicino“ sukūrimo Nacionaliniam Marselio baleto teatrui, 2021 m. (LA)HORDE pakvietė Lucindą Childs atkurti šį savo kūrinį.

Claude BRUMACHON ir Benjamin LAMARCHE

Claude‘as Brumachon‘as ir Benjaminas Lamarche‘as su savo šokėjais ir kitomis trupėmis Prancūzijoje ir užsienyje bei su vaikais sukūrė daugiau nei septyniasdešimt originalių choreografijų. Be kitų darbų, 2012 m. jie sukūrė ir hipių judėjimo įkvėptą choreografiją „Ashbury St“, vėliau su neįgalių paauglių grupe – „La Traversée“ ir „Indicibles Violences“ festivaliui „Le Temps d’aimer la danse“ Biaricoje.