Šaltinis: www.menufaktura.lt

Autorė: Dovilė Zavedskaitė

Daiktai – ne kaip kažkas, kas egzistuoja šalia žmogaus, bet kaip kažkas, šalia ko egzistuoja žmogus, – būdinga postdraminio teatro savybė. Po karantino sugrįžusio „Naujojo Baltijos šokio ’20“ vasaros programą atidaręs Viktoro Černický’io darbas „Pli“ (Čekija) – tarp šokio ir cirko balansuojantis gyvenimas su dvidešimt dviem kėdėmis, kurios ilgainiui iš paprasto daiktų pertekliaus virsta daiktų visuomene su charakteriu. Joje pradeda plisti socialiniai ir beveik psichologiniai dėsniai, o atlikėjas, sukūręs šitą sociumą, jo infrastruktūroje atsiduria kažkur po, ar tarp. Bet, atrodo, viskas baigiasi laimingai – iš atlikėjo kojų paskutinę minutę pasitraukia choreografinis nerimas.

2017-aisiais „Naujojo cirko savaitgalyje“ viešėjęs „La Cosa“ (Claudio Stellato, Belgija) scenoje siautėjo su kalnu malkų – begale vienodos prigimties, formos ir nuotaikos daiktų, tarp kurių turėjo tilpti žmogus. Čia malkos kvėpuote kvėpavo – gerai skambėjo, gerai atrodė, mėtomos skraidė, sudėtos tylėjo, skaldomos kentė ir tapo esmine materija, kurios veikiami plėtojosi keturių vyrų tarpusavio ryšiai.

Lietuviams su daiktų sociumo metafizika sekasi ne taip gerai: įsimintinesni atvejai – „Lokis“, kuriame savą gyvenimą ne per ilgiausiai gyveno dirbtiniai augalai, ir Apeirono teatro spektaklio „Stabat mater“ pasaulį sudarę puodai – šimtai puodų, visur puodai, gavę gerai pagyventi.

Unifikuotų daiktų pertekliaus poveikį turbūt vaizdingiausiai apibūdintų IKEA pandos, dešimtimis susodintos žaislų skyriuje (neseniai mačiau ant suolo paliktą ją vieną – liūdną liūdną, nekokią nekokią pandą), arba Tado Černiausko instaliacija „Black Balloons“, paveiki visų pirma dėl to, kad kamuolių daug, kad kamuoliai vienodi, kad kamuoliai vaizduotėje dedasi į harmoniją, tvarką, atsikartojimus. Šio laiko teatro scenose sutankinti, unifikuoti daiktai yra dažnas ir beveik visada nuostabus motyvas. Nuostabus, nes mūsų akiai patinka suprantami, atpažįstami tiražai: kai visi daiktai vienodi, paprasta stebėti jų gausoje gimstančią choreografiją, t. y. nereikia užsiimti daiktų formų ir reikšmių tyrinėjimu, galima atsiduoti jų tankio šokiui.

Galbūt todėl veikia ir paprastas, neįmantrus, absoliučiai minimalistinis „Pli“ – jame nemanipuliuojama net muzika, akrobatika ar šokiu: matome žmogų, kuris vienodų daiktų miške yra ryškus ir vienintelis. Matome jo lengvą, vos vos kojų nerimą, ritmišką, primenantį vaiko skubinimąsi ruošiantis žaisti, arba suaugusio žmogaus buvimą miestuose, kuriuose niekas nevaikšto pilna koja, – visi tik po pusę, daugiau nesuspėja. Atlikėjo šokis čia – vienintelė muzika, kuri duoda tik ritmą ir priverčia ilgainiui įsigyventi, sinchronizuotis, nieko daugiau. Iš esmės jis tik trypčioja, vieną po kitos per pasaulį gabendamas kėdes; o galbūt jis tik nuolatos tikrina, ar trypiant, virpant žemei, jos nenukris, ar jos tokios stabilios, kokios atrodo. Ar jos tokios stabilios, koks nestabilus yra šio pasirodymo jis – kuris niekada nesustoja keisti savo kėdžių tvarkos. Šiuo požiūriu jis primena vaiką, kuriam nėra jokio baigtinio kaladėlių miesto, kuriam kaladėlės, arba kėdės, – tik būdas užimti rankas, būdas judėti savo planetoje. Savą reikšmę kuria ir Viktoro Černický’io kūno motorika ir veido mimika – jis yra rūpestingo žaidimo būsenoje, kurioje esi tiek įkritęs į žaismę, kad netenki visko, kas yra anapus jos.

Prie kėdžių žvilgsnis iš pradžių nelimpa – manau, jog meškos paslaugą pasirodymui padarė lokacija. „Pli“ nuotraukose iš pasirodymų, kuomet spektaklis vyko juodoje scenos dėžutėje ar net Garliavos Kaimynystės parke, Kaune, iš armatūros ir apskritų plokščių sukomponuotos skulptūrinės erdvės viduje, matyti, kad vizualiai palanki aplinka kėdžių visuomenę iš karto išskiria iš foninio triukšmo, užfiksuoja kaip ryškų svetimkūnį. Vilniuje, Prezidentūros kiemelyje, ratu žiūrovų apsupta kvadratinė pasirodymo aikštelė paskęsta architektūros, žiūrovų, žalumos, takų, laiptų peizaže, todėl gerokai užtrunka, kol prie kėdžių tampa įmanoma apsistoti, pabėgus nuo jas gožiančio miesto.

Tačiau žvilgsniui susifokusavus, kėdės ima būti – kaip kad būna žmonės. Čia nekalbu apie naivią personifikaciją – kalbu būtent apie didelio tiražo daiktų scenoje poveikį, kuris iš esmės pakeičia nuobodžiaujantį, daiktus tiriantį žvilgsnį – į žvilgsnį, įstrigusį daiktų pertekliuje ir jo apimtą. Kaip tik tada kėdžių visuomenėje pradeda ryškėti hierarchija, suintensyvėja spalvos ir figūros, daiktų minia įgauna galią priešintis, kristi, grasinti vieninteliam kitokios natūros pavidalui – šokėjui. Iš estetiškai niūrių, net atgrasių konferencinių kėdžių, ant kokių paprastai sėdime apimti oficialių būsenų, atlikėjas kuria horizontalias ir vertikalias, apvalias ir pavienes, stabilias ir virstančias skulptūras, su kuriomis jis pats mezga beveik nejuntamą ryšį: lyg tai būtų viskas, iš ko susideda pasaulis, viskas, už ko galima slėptis, ir drauge viskas, nuo ko reikia bėgti.

Kai atrodo, kad pasirodymo jis ant savo sunertų kėdžių būtybės lipa, kad įsitaisytų lyg šitos visatos monarchas, monarchija nesusiformuoja: jis tik truputį pasilypėja, tik truputį pabūna, tada truputį nuslysta žemyn, kad užsikabintų rankomis už viršūnės ir suslėgtų kėdes į tvirtesnę būtybę. Jis tik darkart ir darkart pataiso savo pasaulį, o tada nueina ir, pagaliau nurimęs, į jį pažvelgia. Būtent tai yra šio spektaklio vertybė – ne hiperbolizuotas noras kažką reikšti, o susitelkimas į save ir savo miesto struktūrą. Ne triukų rodymas, o elgesys su objektu.

Būtų gražu minimizuoti monospektaklio prasmes ir leisti jam tiesiog būti, kaip paprastai ir nesureikšmintai savo mažoje planetoje mums leidžia būti Viktoras Černický’is. Nors norisi kalbėti apie civilizacinį nerimą, apie trumpaamžį šiandienos daiktų likimą, apie jų įnirtingą tarpusavio konkurenciją laikais, kai niekas nebetaisoma, apie žmogaus norą ne būti pasaulyje, bet pasidaryti pasaulį tokį, kokį toleruotų jo smegenys, ir taip toliau, ir taip toliau, turbūt vis dėlto būtų teisingiausia tiesiog leisti batams atsimušti į grindis, keliams linkčioti, kėdėms griūti, muzikai tylėti, dulkėms nekilti, iš aikštelės iškritusiai kėdei gulėti. Taip, gulėti vienai, taip, visą pasirodymą. Kaip tai IKEA pandai.

Write a response … Close responses

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

You might also like