Autorė ir atlikėja: Chiara Bersani
Garsas:
F. De Isabella
Pastatymo vadovas: Paolo Tizianel
Patarimai dėl dramaturgijos: Luca Poncetta, Gaia Clotilde Chernetih
Judesio treneris: Marta Ciappina
Patarėjas meno klausimais: Marco D’Agostin
Stilius: Elisa Orlandini
Prodiuserė: Eleonora Cavallo
Administracinės konsultacijos: Chiara Fava
Sklaida ir komunikacija: Giulia Traversi
Fotografė: Roberta Segata
Produkcija: „Associazione Culturale Corpoceleste_C.C.00#“
Bendra produkcija su: Santarcangelo festivalis, CSC – Šiuolaikinės scenos centras (Basano del
Grapa); remiant: „Centrale FIES“ (Dro), „Graner“ (Barselona), „Carrozzerie | N.o.T.“ (Roma),
„CapoTrave / Kilowatt“ (Sansepolcro). „ResiDance XL“ – „Rete Anticorpi XL“ choreografinės kūrybos veiksmo vietos ir projektai – „Giovane Danza D’autore“ tinklas, koordinuojamas „L’arboreto“
– „Dimora di Mondaino“ teatras.

Trukmė: 40 min.
Premjera: 2017 m.

„Vienaragių beieškant“ – tai kūrinio versija, pritaikyta neteatrinėms erdvėms: tuščioms, pilnoms, tylioms ir triukšmingoms. Erdvėms, kurių šviesa ir istorijos prašosi išklausomos ir išpildomos. Tai erdvės, kuriose vienaragiai bando atrasti save naujose formose, kuriose savo geriausių drabužių nusimetimas meta iššūkį ir teatro istorijoms – kad jose prasidėtų akių ir atokvėpių kelionė, kuri kiekvienai auditorijai bus vis kitokia. Per spektaklį bandoma surasti labai unikalią garsinę aplinką – taip siekiama sukurti ryšį tarp žiūrovų ir veiksmo scenoje, užaštrinant klausą ir kitus pojūčius, treniruojant akį. Vienaragis visada ieško kito, jis medžioja. Patirdamas naujas meilės formas, ką nors rasdamas arba ne, o nutikę maži stebuklai gali visai pakeisti jo paieškas…

Aš, Chiara Bersani, 98 cm ūgio, skelbiu, kad mano kūnas, raumenys ir kaulai – vienaragio. Ir kadangi nežinau, kokia jo širdis, suteiksiu jam savo kvėpavimą ir akis. Sukursiu jo paveikslą ir kostiumą, tapsiantį mano šarvais ir oda. Pasitelkę dialogą tarp mano formos, kuri vaidina, ir vienaragio formos, kuri aprengia, tyrinėsime savo judesius, bučinius, pasisveikinimus ir žiovulį. Atsakingai priimsiu jo laukinę prigimtį. Teigiu, kad galiu garsiai užduoti jam nerimą keliančius universalius klausimus: „Kodėl aš egzistuoju?“, „Iš kur aš atsiradau?“, „Jei rytoj rastum mane savo sode, ką darytum?“, „Aš geras ar blogas?“, „Ar tikiu Dievą, ar aš esu Dievas?“, „Kur mano meilė?“ ir „Kas juos nužudė?“, „Kodėl, pasiekęs labiausiai žeminančią savo senėjimo akimirką, negaliu pasirinkti numirti, o vietoj to tampu raguotu arkliu, su iš užpakalio šaudančiomis vaivorykštėmis?“

Chiara Bersani (g. 1984) – italų menininkė, dirbanti vaizduojamųjų ir scenos menų lauke. Jos pagrindinė veiklos sritis – teatro tyrimai, besiremiantys šiuolaikinio šokio ir scenos menų studijomis.

Kaip aktorė ir atlikėja ji dirbo su žymiais Europos šiuolaikinės scenos kūrėjais, įskaitant Lenz
Rifrazioni (Italija), Alessandro Sciarroni / „Corpoceleste_C.C.00“ (Italija), „La Tristura“ (Ispanija),
Rodrigo Garcia (Ispanija), Jérôme’ą Belą (Prancūzija), „Babilono teatrus“ (Italija) ir Marco D’Agostiną.
Chiarai diagnozuotas vidutinio-sunkaus lygio trapių kaulų sindromas (osteogenesis imperfecta), todėl
ją domina politinė kūno svarba, įkvėpusi menininkę pradėti į tris performatyvius eksperimentus
suskirstytą tyrimų projektą: „Tell Me More“ („Papasakok man daugiau“), „Miracle Blade“
(„Stebuklingi ašmenys“) ir „Goodnight, Peeping Tom“ („Labanakt, stebėtojau iš pasalų“). Šiuo metu ji
dirba su savo pirmuoju individualiu projektu „Gentle Unicorn“ („Švelnus vienaragis“). Taip pat ji yra
gavusi stipendiją iš Aukštosios kino filmų, režisuotų Marco Bellocchio, scenarijų mokyklos. 2019 m.
kaip geriausiai aktorei amžiaus kategorijoje iki 35 metų jai įteiktas prestižinis „Ubu“ prizas.

Chiara Bersani apie politinį kūną:

„Tapusi aktore ir vėliau režisiere, kūrėja, savo minčių centre visada mačiau kūną – kaip unikalios ir
nepakartojamos istorijos globėją. Po ilgos kelionės po biografines ir autobiografines erdves pradėjau
keisti požiūrį į pačią kūno sąvoką. Kūnas man nebeatrodė tik kaip pragyventos istorijos liudijimas, bet
kaip politinė sąvoka, paženklinta susirėmimų ir susitikimų su visuomene. Tada pradėjau formuoti
politinio kūno koncepciją.

Kūnas atlieka savo socialinę funkciją, kai jis pasirenka įsilieti į visuomenę ir tapti matomas kitiems. Jį
sutikęs asmuo yra priverstas suteikti jam prasmę, interpretuoti jį, aplipdyti jį lūkesčiais. Kūnas
pasirenka atlikti savo politinę pareigą, kai jis prisiima jam priskirtas prasmes, analizuoja jas ir
suasmenina transformuodamas į sąmoningai suvokiamą manifestą.

Ne tu mane vertini, bet aš tau parodysiu, kaip mane suprasti. Prisiimu atsakomybę nupiešti pasauliui tokį savo vaizdą, kokį noriu, kad jis matytų.

Šis požiūris persmelkė visus mano darbus, kuriuos sukūriau nuo 2012 m. iki šios dienos. Politinis
kūnas visada buvo įvairias studijų disciplinas dominanti sritis, į jį žvelgiama skirtingais būdais ir iš
skirtingų perspektyvų. Dabar, su „Švelniu vienaragiu“, atėjo laikas man vienai mesti jam iššūkį,
įsikūnijant į jį ant scenos.