N-18

Autoriai ir atlikėjai:
Luke George ir Daniel Kok
Dramaturgija: Tang Fu Kuen
Šviesų dizainas: Matthew Adey / House of Vnholy
Techniniai scenos sprendimai: Gene Hedley
Prodiuserė: Alison Halit
Spektaklį užsakė: „Campbelltown“ menų centras Australijoje, bendrai prodiusavo „The Substation“ (Singapūras), parama gauta iš „Playking“ fondo (Australija), Australijos menų tarybos, Viktorijos vyriausybės kuruojamos „Creative Victoria“ iniciatyvos, Nacionalinės menų tarybos (Singapūras), Tarptautinio Singapūro fondo, „Abrons“ menų centro (Niujorkas, JAV) ir „Tanzfabrik“ (Berlynas, Vokietija).

Trukmė: 2 val.
Premjera: 2016 m.

Pasitelkę makramė techniką, jūrinius, kiniškus mazgus ir pančiojimą virvėmis, Danielis Kokas ir Luke’as George’as bando atpainioti susipynusias vijas, išlaikyti įtampą ir išlaisvinti mus vienijančius norus, o visa tai sujungiama į interaktyvią bendruomeniškumo patirtį.

„Triušeliu“ vadinamas virvėmis supančiotas asmuo. Stebėdami šį kūrinį savęs paklausime: „Kas nutiktų, jei visi (esantys teatre) taptume triušeliais?“ 2018 m. „Triušelis“ buvo nominuotas už geriausią šiuolaikinę eksperimentinę produkciją „Green Room Awards“ (Australijoje). Žurnalas „Portland Monthly“ (JAV) išrinko jį viena iš aštuonių geriausių TBA festivalio Portlande akimirkų, o 2017 m. „Arts Hub“ (Melburnas, Australija) įtraukė jį tarp dešimties geriausių pasirodymų Australijoje vietos ir tarptautinių menininkų grupių kategorijoje.

Danielis Kokas studijavo dailės ir kritinę teoriją „Goldsmiths“ koledže (Londonas, 2001 m.), solo, šokį ir šokio kūrimą Tarpuniversitetiniame šokio centre (Berlynas, 2012 m.) ir pažangųjį performansą bei scenografiją Briuselyje (2014 m.). 2008 m. jam įteiktas Nacionalinės menų tarybos (Singapūras) „Jaunojo menininko“ apdovanojimas. Šiuo metu jis yra nepriklausomos šokio erdvės „Dance Nucleus“ Singapūre vadovas. Savo darbus D. Kokas yra pristatęs Azijoje, Europoje, Australijoje ir JAV. Jo meniniai tyrimai apie kritišką stebėjimą ir žiūrovus leido jam išanalizuoti tokias konkrečias performanso figūras kaip šokėja(s) ant stulpo, palaikymo komandos šokėja(s), erotinių žaidimų su virvėmis meistras ir karo komendantas. Šiuo metu su menininku Miho Shimizu (Tokijas) jis tiria tarpines individualumo būsenas ilgalaikiame 2018 m. spalį Singapūre ir Sidnėjuje debiutavusiame šokio ir instaliacijos projekte „xhe“.

Tasmanijoje užaugęs ir Melburne dirbantis Luke’as George’as kuria naujus performansus Australijoje ir tarptautinėse / tarpkultūrinėse erdvėse. Šiems procesams menininkas pasitelkia eksperimentinius kūrybinius procesus ir į juos pasineria su kitais kūrėjais.

L. George’o darbuose tiriama, kaip galime patirti buvimą ir dabartį, ir taip atrasti naujus egzistavimo būdus. Kad išnagrinėtų naujus intymumo ryšius tarp auditorijos ir atlikėjų, L. George’as imasi iššūkį keliančių ir kartais neįprastų metodų. Savo darbais jis siekia išprovokuoti mintis ir veiksmus, leidžiančius apmąstyti, kaip galime egzistuoti pasaulyje ir sugyventi vienas su kitu. Kad įgyvendintų šį tikslą, jis siekia sukurti tai padaryti leidžiančią kūrybinių atradimų erdvę. Jo darbas paremtas ilgalaikiais tyrimais apie „ryšiais grįstas performanso praktikas“, besiremiančias choreografija ir kitomis meno formomis. Jo darbai plačiai rodyti Australijoje, Japonijoje, Singapūre, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Nyderlanduose ir JAV.

Atsiliepimai žiniasklaidoje:

„Dvi valandos stebint „Triušelį“ – erotinius žaidimus vaizduojantį pasirodymą – tiesiog praskrieja. Po pasitikėjimo, sutikimo, bendros atsakomybės, stebėjimo, seksualumo ir galios temomis – viską persmelkiantis geismas… „Triušelis“ – tai spontaniškas klausimų sprogimas. Tai laikina bendruomenė. Išeinu su galvoje besisukančiais klausimais apie šio spektaklio aptariamas temas ir savo vietą jose, bei su naujai iškilusiais troškimais.“ (Cleo Mess, „RealTime Arts“, Sidnėjus)

„Kaip santykį tarp menininko ir auditorijos tyrinėjantis kūrinys, „Triušelis“ yra labai paveikus. Pančiojimas virvėmis – tai metafora, puikiai tinkanti dviejų šalių lūkesčiams ir įsipareigojimams atskleisti ir ištirti. Menininko ir auditorijos santykį nulemia tai, kad jie abu sutiko būti toje pačioje erdvėje, tačiau kas iš tikrųjų gali padiktuoti meninį turinį? Ar tai žiūrovo poreikius tenkinantis menininkas, ar jo žaidimas su auditorija? Kaip kūrinys, „Triušelis“ užduoda visus šiuos klausimus ir dar daugiau. Jis drąsus, provokuojantis ir jei leidžiate sau (į)(si)painioti, kartu dar ir smagiai praleisite laiką.“ (Daniel Teo, MAGCUL, Tokijas)

„Šie sąlyčio taškai, atskleidžiami per virves ir jų mazgus, rišamus pagarbiai ir lyg atliekant ritualą, užtikrina, kad „Triušelis“ atkreiptų dėmesį į tai, ko teatre dažnai nesutiksi: įkūnytą įsitraukimo ir bendruomeniškumo jausmą. Šis kūrinys ne tik paverčia mus pasirodymo dalimi, jis pabrėžia mūsų bendrą įsitraukimą, stebėtojus paversdamas atlikėjais, nepriklausomai nuo to, ar esame surišti ant scenos, ar sužavėti stebime visa tai iš šalies.

„Triušelis“ – tai kaitinanti, išskirtinė, užburianti ir intymi pasitikėjimo ir nuolankumo, meistriškumo ir juslingumo, keistumo ir žaismingumo apžvalga.“ (Richard Watts, „Arts Hub“, Melburnas)

„Gaivus ir netikėtas „Triušelis“ užduoda daugybę klausimų apie sutikimą, privatumą, pasitikėjimą, galią, kolektyvinę atsakomybę ir moralinius įgaliojimus. Nepaisant to, kad jis lėtai griauna socialinius ir teatrinius barjerus, jo atmosfera išlieka gana saugi. Nors ir akimirkai, bet visi dalyvaujantys šiame vyksme: atlikėjai, dalyviai, stebėtojai, pastebimai suartėja.“ (Ben Brooker „Real Time Arts“, Adelaidė)