Koncepcija ir meninė režisūra: Clara Furey
Choreografija: Clara Furey bendradarbiaujant su Francis Ducharme, Peter Jasko, Winnie Ho,
Benjamin Kamino, Simon Portigal, Zoë Vos
Šokėjai: Clara Furey, Tomas Furey, Winnie Ho, Peter Jasko, Be Heintzman Hope, Simon Portigal, Zoë Vos
Šokėjas ieškojimų ir kūrimo metu: Francis Ducharme, Benjamin Kamino
Kompozitorius ir muzikantas: Tomas Furey
Šviesų dizainas: Alexandre Pilon-Guay
Techninis direktorius: Samuel Thériault / Claire Seller
Dramaturgija: Christopher Willes
Dramaturgija ir patarimai dėl meninių sprendimų: Angelique Willkie
Patarimai dėl meninių sprendimų: Sophie Corriveau, Francis Ducharme
Prodiuseris: Clara Furey
Vykdantysis prodiuseris: „Par B.L.eux“
Partneriai ir parama: „Par B.L.eux“, CCOV, „Garage Nardini“ (Basano del Grapa), „Usine C“,
„Espace Marie Chouinard“, „Danse à la carte“, MAI (Monrealis, tarpkultūriniai menai), „Arsenal“, „art contemporain“ / „Danse Danse“, „Circuit-Est“ choreografinis centras
Koprodukcija: „Danse Danse“
Tarptautinė sklaida: „A Propic“ / Line Rousseau ir Marion Gauvent

Sukurti šį darbą leido finansinė Kanados menų tarybos, Kvebeko menų ir literatūros tarybos parama.

Trukmė: 70 min.
Premjera: 2017 m.

Savo pirmajame grupiniame kūrinyje „Kosminė meilė“ Monrealyje dirbanti choreografė Clara Furey
rėmėsi intuityviais ir poetiškais fizinių reiškinių įprasminimais. Minimalistinėje erdvėje, kurioje
įmanomos visos bendravimo formos, C. Furey ir jos šokėjai atskleidžia nuolatinę energijos
transformaciją ir tai, kaip paprasti gestai tampa ritualais. Klausdama, ar erdvė, pilna energetinių ryšių ir
dinamiškų jėgų, tikrai yra vakuumas, choreografė sukūrė abstraktų darbą, atskleidusį, kokią energiją
unikaliai tokioje erdvėje skleidžia gyvi kūnai. Septyniems šokėjams intensyviai judant erdvėje, ši
vibruoja, prieš akis skleidžiantis sinchroniškam ir įtraukiančiam pasauliui, kuriame energija – visiems
prieinamas šaltinis.

Kad įgyvendintų savo viziją, C. Furey pasitelkė savo ilgamečius bendradarbius: šviesos dizainerį
Alexandre’ą Piloną-Guay ir muzikos kompozitorių Tomasą Furey. Pastarasis, kurį irgi matome scenoje,
sukuria įtraukiančią garsinę patirtį, į kurią auditorija pasineria visomis juslėmis, ir taip atveria jai naujas
savistabos ir vaizduotės erdves.

Kaip ledas tampa vandeniu, vėliau – garais, šokėjai, suvienyti viską sujungiančios meilės, patiria
nuolatinį transformacijos procesą. Kaip sudėtingų ir lengvų klausimų vandenyną, intensyvią ir švelnią
mašiną, kaip nesunaikinamos energijos šerdį. Lyg vedžiojant pirštu kontūrus danguje, vieną žvaigždyną po kito, „Kosminė meilė“ atsiskleidžia kaip kūrinys apie empatiją ir įsiklausymą.

Clara Furey savo meninį kelią pradėjo nuo dainavimo ir muzikos komponavimo, tada pasuko į šokio
pasaulį. Vaikystę ji praleido mokydamasi Paryžiaus konservatorijoje, o vėliau – Monrealio šiuolaikinio
šokio mokykloje.

Kaip šokėja ji dirbo su įvairiais choreografais, įskaitant George’ą Stamosą, Damieną Jalet ir Benoît
Lachambre, padariusiais didelę įtaką jos meninei vizijai. Nuo 2011 m. C. Furey pasuko į choreografiją,
savo kūriniuose atskleisdama itin užaštrintą juslių suvokimą.

Ją domina visiško tikslumo paieškos – fizinėse ir gestų srityse, mažiausiose smulkmenose, kurios
formuoja individualumą ir bendroje, mus vienijančioje visumoje. Jos dėmesio lauke – ir nuolatinė
energijos transformacija bei erdvės atvėrimas komunikacijai ir kūrybiniams žiūrovų polėkiams. C.
Furey domina dialogas tarp skirtingų meno sričių, leidžiančių sukurti gyvą meno kūrinį ir šioms sritims
bendradarbiauti.

2016 m. ji ėmėsi meno vadovės ir grupinių pasirodymų choreografės veiklų. Pirmuoju jos darbu šioje
srityje ir tapo „Kosminė meilė“. Šiame kūrinyje su atlikėjais ji dirba, kad sukurtų erdvę intuityviam ir
poetiškam fizinių reiškinių įprasminimui, o visas vyksmas rutuliojasi tuštutėlėje scenoje, kur tampa
įmanomos visos bendravimo formos. Tais pačiais metais Monrealio šiuolaikinio meno muziejuje ji
buvo pakviesta sukurti 90 atskirų pasirodymų ciklą „When Even The“, kuris tapo Leonardui Cohenui
skirtos parodos „A Crack in Everything“ dalimi.

C. Furey su savo menine veikla prisijungė prie „Par B.L.eux.“ Jos pastarasis darbas – Céline Bonnier
atliekamo monospektaklio „Rather a Ditch“ – pirmą kartą buvo pristatytas 2019 m. pavasarį
„TransAmériques“ festivalyje.