Tekstas, režisūra ir choreografija: Nicola Gunn
Atlieka: Nicola Gunn ir penki vaikai
Garso kompozicija ir dizainas: Duane Morrison
Šviesų dizainas: Thomas Bruvik
Vaizdo projekcijų dizainas: Martyn Coutts ir Nicola Gunn
Koprodiuseriai: Bit Teatergarasjen, Rosendal Teater ir Carte Blanche, Norvegijos nacionalinė
šiuolaikinio šokio trupė

„Kai dirbi su vaikais“ originaliai užsakytas ir prodiusuotas Melburno teatro trupės.

Trukmė: 80 min.
Premjera: 2018 m.

Spektaklyje „Kai dirbi su vaikais“ nagrinėjamos intymumo ir atvirumo temos bei menininkų,
kuriančių šiuolaikinius performansus su vaikais suaugusiųjų auditorijai, smalsumas. Šiame darbe, kuris
kartu ir juokingas, ir stebinamai emocionalus, kalbama apie pažeidžiamumą, susimaišiusį su džiugesiu.

Iš pirmo žvilgsnio nesusijusių anekdotų kolekcijai besisukant apie niekada taip ir neįvardijamą ašį ir
penkiems vaikams prieš žiūrovų akis besimokant choreografijos, auditorija kviečiama pamąstyti apie
kalbos poveikį kūnui ir performanso prigimtį.

Stebint šiuos betikslius judesius, vis didėjant jų skaičiui, jiems besijungiant ir besiplečiant, o kartu
besivystant monologui, kuriame ima pintis abstrakčios mintys apie tinkamumą, gėdą, apie tai, nuo ko
saugome vaikus, etiką, empatiją ir vaizduotę, kalbą ir galią, kyla įtampa tarp pastangų sukurti naratyvą
ir negebėjimas to padaryti. Taip pat spektaklyje žaidžiama su mintimi, kad ieškodami skirtingų būdų
užduoti klausimus ir klausytis, galime atrasti kitų būdų, kaip galėtume elgtis. O vaikai viskam
pasibaigus lieka geriau pasiruošę gyvenimui, nei būtų galima nuspėti iš jų bandymų kopijuoti
suaugusiuosius.

Nicola Gunn – rašytoja, režisierė, atlikėja, dizainerė ir dramaturgė. Nuo 2002 m. ji realizuoja savo
projektus nuo koncepcijos iki išpildymo. Menininkė kuria gyvus performansus, vaizdo įrašus, objektus,
konkrečios vietos instaliacijas ir knygas, bet jos pagrindinis žanras – monospektakliai. Šie darbai
filosofiniai, grįsti tekstu. Kurdama juos ji skolinasi elementų iš teatro, choreografijos, literatūros,
komedijos ir vaizduojamųjų menų ir iš jų kuria šiuolaikinio performanso modelį, kuriame žaidžiama su
forma ir siekiama sukurti pasakojimą. Ją labiausiai domina žmonės, santykiai ir istorija bei tai, kaip
pasinaudoti kalba perteikiant tiek paprastas, tiek ir ne tokias atviras bei sudėtingas temas.
N. Gunn darbai plačiai pristatyti Australijoje, taip pat per keliones po Prancūziją, Norvegiją, Suomiją,
Austriją, Italiją, Portugaliją, Čilę, Belgiją, Kanadą, Airiją, Nyderlandus, Naująją Zelandiją, Jungtines
Valstijas, Jungtinę Karalystę, Šveicariją ir Švediją.

Tarp naujesnių jos darbų paminėtini „Piece for Person and Ghetto Blaster“ (2015), „Mermermer“
(2016), „In Spite of Myself“ (2013), „Passenger“ (2017) ir „Green Screen“ (2014). Šiuo metu ji dirba
prie dviejų naujų projektų Bergene (Norvegijoje): „a word is not a thing“ – kartu su menininku iš
Niujorko Aaronu Landsmanu, ir didelės apimties performanso instaliacijos su architektu Cristianu
Stefanescu. N. Gunn yra laimėjusi Australijos menų tarybos „Creative Australia Fellowship“,

„Australia Council Theatre Fellowship“, „Sidney Myer Fellowship“ bei „Churchill Fellowship“
stipendijas stažuotėms.

Atsiliepimai žiniasklaidoje:

„Gunn monologai nuodėmingi, įmantrūs ir nepakartojamai nuostabūs – jų užmojis, išpildymas ir ritmas kaip aukščiausio lygio „standup“ komedijos… Dar niekas nepasakojo apie vaginos kvapus ar juokelių apie mažą penį su tokiu rafinuotumu ir dviprasmiškumu.“ („Sydney Morning Herald“)

„Galbūt keista, bet jos humoras man primena Jane Austen, kuri savo labai aštria adata irgi daigstė kasdienio viduriniosios klasės gyvenimo audinį.“ (witnessperformance.com)